Kolegos

Į mokyklą susirinko labai įvairūs ir įdomūs žmonės. Na, ne visi įdomūs, bet yra tikrai vertų dėmesio personažų.

Sara. Labai įdomus egzempliorius. Kiek jai metų, nežinau, panašaus į mano amžiaus. Atvyko iš JAV, ten mokėsi religinėje mokykloje, šiuo metu studijuoja serbų ir kroatų literatūrą. Tikriausiai visada buvo užguita bendraamžių ar tėvų, nes žiauriai bijo kalbėti. Ne šneka, o patyliukais stena žodžius, o jei kas nors paprašo kalbėti garsiau, išvis nutyla. Net kai būna linksma, jos balsas skamba taip verksmingai, kad iš tiesų sukyla nežmoniškas gailestis. Tiek į neoficialų, tiek į oficialų mūsų sutikimus atėjo apsirėdžiusi kažkuo, ko net treningais negalėtum pavadinti. Kadangi Kroatijoje žmonėms itin svarbu gražiai rengtis, manau, ji sukėlė nuostabą ne tik mums su Ugne. Kažkurią dieną atėjo į paskaitas vietoj marškinėlių apsivilkusi Filadelfijos, atrodo, ligoninės uniforminius marškinėlius. Atrodė daugiau nei keistai. Ir galima sakyti ką nori, bet Europoje įprasta, kad drabužiai daug sako apie žmogų, o čia pirmą kartą susidūriau su reiškiniu, apie kurį man papasakojo kitas amerikietis, Martinas, kad JAV, ypač jaunimui, tikrai nusispjaut, kaip jie atrodo, o į paskaitas rengiasi apsirėdę pvz. treningais. Kaip ten bebūtų, ji po kurio laiko, matyt, suvokė, kad čia ne Amerika ir užsidėjo labai gražią suknelę. Tik kad suknelė niekaip nepaslepia to, kad merginai visiškai nusispjaut, kaip ji atrodo, o tai, mano nuomone, nėra gerai. Pasižiūrėjus į Sarą, tamsaus gymio merginą, imi ir supranti, kodėl dauguma moterų depiliuojasi kojas.

Martin. Kaip jau ir paminėjau, Martinas taip pat iš JAV, iš Montanos. Aną savaitę atšventėm jo 54-ąjį gimtadienį. Kodėl mokosi kroatų kalbos? Turi šaknų Kroatijoje, bet tikrai ne dėl to. Tiesiog jo geras draugas, kurį jis dažnai lanko Kroatijoje, pasakė jam, jog jis niekada neišmoksiąs kroatų kalbos. Nuostabus žmogus, kiekvienam pokalby jaučiantis pareigą papasakoti bent vieną anekdotą apie amerikiečius :) Puikiai sutariam ir aš esu labai nustebusi, kad vienas iš artimiausių ir patraukliausių žmonių čia – amerikietis, nes visada jaučiau šiai tautai antipatiją, nors jos atstovų anksčiau ir nebuvo tekę pažinti. Jau buvau save bekeikianti, kad tikiu stereotipais ir kitokiom nesąmonėm, bet Martinas mane nuramino, kad mano nekokia nuomonė apie amerikiečius plius minus atitinka tikrovę. O jis, manau, tikrai yra matęs visko, nes yra agronomijos, jei gerai supratau, profesorius koledže, taigi, dirba su jaunais žmonėmis, o laisvalaikiu bendrauja su paprastais ūkininkais, kurie, anot jo, yra nuostabūs ir nuoširdūs žmonės, o visi stereotipai atkeliauja daugiausia iš didmiesčių. Mus skiria 34 m., tačiau galim rimtai kalbėtis ir bendrauti taip, lyg būtume bendraamžiai. Kroatiškai kalba su labai juokingu amerikietišku akcentu, o kadangi yra flegmatiškas žmogus, tai kartais tenka laukti ne vieną minutę, kol užbaigia sakinį. Labai linksmų plaučių, geros širdies, nuoširdus ir išmintingas žmogus. Smarkiai pakėlė JAV įvaizdį mano akyse. Nekenčia Bušo :)

Silvia. Taip pat iš JAV ir dar kartą patvirtina mano nuostabą dėl mano itin šilto bendravimo su amerikiečiais čia. Jei neklystu, jai 29 m., anglų kalbos mokytoja. Pora metų dirbo Korėjoje, tik nežinau kurioje :) Papasakoju pačius kraupiausius įspūdžius: senyvi vyrai dažniausiai maukia kažkokį labai šlykštų gėrimą, o pasiekę komą sminga kur pakliuvo, o valgo, kaip didžiausią delikatesą, aštuonkojį. Lyg ir nieko keisto, skanus gyvūnėlis, bet jie jį pjausto gyvą: nupjauna čiuptuvo galą ir greitai greitai nuryja. Kodėl greitai? Nes jeigu uždelsi, čiuptuvo dalelė prisisiurbs tau prie stemplės ir uždusi. Machos. Dar vienas įsimintinas atsiminimas: kai pirmą sykį atėjo pas vaikus, kuriuos turėjo mokyti, ir pabandė juos pakalbinti, šie prabilo kuo tikriausiu škotišku akcentu, nes prieš tai turėjo anglų kalbos mokytoją anglę. Vaikams buvo ne daugiau dešimties. Sakė, kad geltonodžiai, kalbantys škotiškai – vienas juokingiausių kada nors jos gyvenime matytų dalykų. Irgi nekenčia Bušo. Sakė, kad jeigu neišrinks prezidentu juodaodžio (niekaip neatsimenu dabar jo pavardės), išsikels gyventi už JAV ribų.

Suzana. Nuostabi moteris. Švedė, turi vyrą ir du vaikus, o šiuo metu laukiasi trečiojo. Spinduliuojanti ramybe moteris. Labai šilta ir, kiek pastebėjau, ne feministė. Mokosi kroatų kalbos, nes jos mama kroatė. Labai smagu žiūrėti, kaip kiekvieną pertrauką skuba į tualetą, po truputį pilnėja ir kartais pamiršta tai, kas buvo pasakyta prieš minutę. Visa mūsų grupė ir dėstytojos esam dėl jos truputį pakvaišę :)

Fernando. Šioje mokykloje jau antrus metus. Pernai buvo vienoje grupėje su mano grupioke Dalia. (Dalia, jei netyčia skaitai, perduoda tau didžiausius linkėjimus.J) Kalba kuo puikiausiai, o sugrįžo, nes rašo doktoratą apie Kroatijos istoriją, tad jaučia poreikį patobulinti savo Kroatų kalbos žinias. Kiek jam metų nežinau, bet jau seniai šventė savo keturiasdešimtąjį. Gimė Argentinoje, jo motina – kroatė, vaikystėje su juo kalbėjo kroatiškai, bet vėliau ištekėjo antrą kartą, už argentiniečio, ir gimus antram vaikui, nustojo bendrauti su Fernandu kroatiškai. Dabar gyvena Italijoje, turi mažiuką sūnelį. Visada būna grupės siela ar bent viena iš sielų, nuostabus ir be galo protingas žmogus, kalba ispanų, italų, anglų (gyveno Londone 12m.), kroatų ir dar velniaižin kokiomis kalbomis.

Zoe. Ji nuostabi. 26 m., nors atrodo nenusakomo amžiaus, būčiau davus 21 m. Ištekėjusi. Mokosi kroatų kalbos, kad galėtų skaityti istorinius šaltinius, nes studijuoja kažką susijusio su viduramžiais ir Dalmatija, vienu iš Kroatijos regionų. Grynų gryniausia britė, tikra iškasena, puikus pavyzdys to, kas man asocijuojasi su Britanija: užkietėjusi konservatorė, kalbanti tuo nuostabiu akcentu ir kai prasižioja kalbėti, iškart suprati, kas gi tas anglų humoras. Jeigu visos merginos nori kuo greičiau ir kuo labiau įdegti, tai ji ant savęs užsitepa pusę buteliuko kremo nuo saulės, maža to, vaikšto su skėtuku :) nepamatysi jos be skrybėlaitės su rožiniu kaspinu, sprendžiant iš aprangos, akivaizdu, kad nesigaudo madose ir to nenori. Linksmiausia klausytis, kaip ji ką nors pasakoja, o ji visada ką nors pasakoja. Jeigu ji pasakotų apie tai, kad stalu nuropojo skruzdėlė, galėtum patikėti, kad tai didžiausias įvykis visame pasaulyje, kada nors nutikęs žmonijai. Niekas negali būti papasakota paprastai, viskas nepaprasta ir be galo juokinga. Bendraudama su ja intensyviai treniruoju veido ir pilvo raumenis. Jeigu vienoje kompanijoje yra ir Zoe, kuri iškart net to nenorėdama susiurbia į save visą žmonių dėmesį, ir Fernandas, neįmanoma išeiti, būna nemokamas cirkas, ypač kai ji ką nors pasakoja, o Fernandas fone murma ką nors paaštrintu britišku akcentu.

Manau, kad aprašiau visus, labiausiai vertus dėmesio :) Smagus internacionalas čia iš mūsų gaunasi. Sveikas toks. Visi vieni iš kitų šaipomės ir kiekvieną dieną įrodom vienas kitam, kad stereotipai nėra taisyklės.

Ak, tos moteriškos silpnybės

Savaitgalį sugalvojau pasidairyti maudymosi kostiumėlio, kurio per durną galvą neįsidėjau, o atvykusi sužinojau, kad Zagrebe yra net du ežerai: Jarun ir Bundek. Taigi, prasinešiau pro parduotuves. Kadangi visai nesigaudau firmose ir pavadinimuose, tai buvo labai juokinga kartais užeiti į parduotuves, kur koks nors lietpaltis kainuoja virš 2000 kunų arba galima nusipirkti maudymosi kostiumėlį už 499 dolerius :))) bet supratau, kad yra trys parduotuvių tipai:

1. snobų lizdas. Pirkdamas iškrypėliškai atrodantį ar kaip tik visiškai paprastą skudurėlį moki už vardą. Nieko nuostabaus, tokių parduotuvių yra visur. Nors tą apatinio trikotažo parduotuvę, kur visos kainos tik doleriais, mielai nusiaubčiau, jei turėjau atliekamą milijoniuką :))

2. įprastos zagrebietėms parduotuvės (jos labai mėgsta puoštis), kur visada minios merginų ir moterų, nors kainos, mano akimis, nemažos. Bet tai nieko nuostabaus, nes ir Lietuvoje man daug kur kainos atrodo nemažos. Pvz., paprastučiai marškinėliai kainuoja apie 200 kunų.

3. stebuklingos parduotuvės. Jose arba tikrai pigu, arba kainos labai normalios, bet daiktai daiktelyčiai… Kadangi esu pakvaišusi dėl batų ir rankinių, tai alpau užėjusi arba stovėdama prie vitrinų. Pvz., radau nerealią batų parduotuvę, kur pamačiau batelius, kurių tikrai labai labai labai norėčiau ,už 199 kunas. Ir tokių porų buvo ne viena, o mažiausiai penkios. Arba rankinių parduotuvė: niekada gyvenime nemačiau TIEK rankinių, piniginių, diržų ir kitų grožybių, sugrūstų į mažiau nei 4 kvadratinius metrus. Visa patalpa buvo nuo žemės iki lubų nukrauta rankinėmis ir daugiau nei ketvirtadalis man patiko (Lietuvoje būna daug, jei patinka bent dvi).

Kaip ir visur, Zagrebe yra ir pigių kiniškų prekių parduotuvių, bet kadangi vaikščiojau po senamiestį, žinoma, tokių neužtikau. Mano išvyka baigėsi tuo, kad nieko nenusipirkau, bet baisiausiai gailiuosi, kad užtikau tas rankinių ir batų parduotuves :))

Gyvenam

Jeigu esate studentas, kuris gyvena bendrabutyje, arba tiesiog žinote, kaip gyvena studentai Lietuvoje, nustebtumėt pamatę, kaip mes gyvenam čia. Kambariai dviviečiai, su Ugne turim po savo lovą, stalą, spintą, lentynas, nedaug, bet tikrai pakankamai vietos. Yra atskiras kambariukas-prieškambaris-virtuvėlė, kuriame yra daugybė spintukių, kriauklė ir elektrinė viryklė. Taip pat savo kambaryje turim internetą :) Geriausia dalis: kambariai sugrupuoti po du ir dalijasi vienu vonios kambariu su dviem įėjimais iš skirtingų kambarių. Vienoje durų pusėje yra užraktas, kad kaimynai neįeitų, kol tu mėgaujiesi šaltu dušu, o iš kitos – kabliukas, kad kaimynai jokiu paros metu per vonią neįeitų į tavo kambarį. Tiesa, yra ir minusų, pvz., kartais mes arba mūsų kaimynė pamirštam atrakinti vonią ja pasinaudoję. Dar gali būti, kad merginos dalijasi vonia su vaikinais, kas pakraupino mūsų kolegę italę, ištekėjusią pedantišką moterį, kurios kaimynai – itin netvarkingi ir nešvarūs vyrukai, be to, gyvendama šalia jų ji tiesiog nesijaučia labai saugi. Bet šie minusai labai menki ir nepalyginsi su bendrabučiu Saulėtekyje, kur gyvena mano grupiokės ir kuriame yra tik du dušai ir keturi tualetai visam aukštui :)))

Graužiam mokslus

Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę mokytis šioje mokykloje, kurioje viskas kvepia profesionalumu, o atmosfera labai šilta. Labiausiai džiugina tai, kad su mumis dirba iš tiesų labai profesionalūs ir jauni dėstytojai. Rytais pusantros valandos kremtam gramatiką, o mums padeda Marija. Nuostabi dėstytoja, visos kuo didžiausios mano simpatijos jai. Labai šilta, rami ir linksma asmenybė, kuri į tave žiūri tikrai rimtai ir gali šimtus kartų aiškinti tą patį. Dirba šioje mokykloje jau dvylika metų. Po gramatikos pasiilsim pusvalandį ir prasideda taip pat pusantros valandos trukmės kalbėjimo įgūdžių paskaita su Ana. Plepam, skaitom ir t.t. Stebina tai, kad Ana yra labai jauna – duočiau jai kokius 23 metus. Bet tai, kaip ji dirba, kaip kantriai ir su nepajuokiančia šypsena išklauso kiekvieno, kaip aiškiai, ne per greitai ir ne per lėtai (kad nesijaustum kaip paskutinis asilas) su visais kalba, – viskas byloja apie tai, kad ji gimusi dėstyti ir turi tam pakankamai žinių. Pailsėję 15 minučių skubam į paskaitą, kurios tikslo aš nesupratu, o dėstytoja man ne taip jau labai ir patinka. Ji trunka 45 min., ten ir rašom, ir skaitom, ir aiškinamės gramatiką, nors turiu įtarimą, kad ten turėtų būti daugiausia rašymas :)) Dėstytojos Tatjanos balsas labai nemalonaus tembro, o kai tau reikia laiko pagalvoti prieš atsakant į klausimą, ji mano, kad jos nesupranti ir pradeda kalbėti skiemenuodama ir gestais rodydama kiekvieną žodį. Kartais, o gal ir ne kartais, pasijaučiu, kaip idiotė, bet šiaip viskas gerai.

Dar kiekvieną savaitę turėsim po vieną ar daugiau papildomą paskaitą, priklausomai nuo savo poreikių, gramatikos arba kalbėjimo, o jeigu teisingai supratau, tai kažkokią labai specifinę tokiems kaip mes su Ugne, kurios bus pritaikytos studijuojantiems kalbą ir norintiems kokiu nors stebuklingu būdu suderinti gramatiką su kalbėjimu :))

Iš tiesų krūvis nemažas, mokomės labai intensyviai, o be to dar ir miestą norisi pamatyti, su žmonėm pabendrauti, tad visai neturėjau laiko parašyti, užtat dabar, kai atėjo nuostabusis išsvajotasis savaitgalis, daug visko prirašiau ir dabar kurį laiką bombarduosiu jus savo pasakojimais, kaip kad mokykloje mus bombarduoja informacija :)

Pekarnica ir linksmosios tetulės

Kaip ir sakiau, atskirai papasakosiu, kaip mes čia maitinamės. Įsidėmėkite žodį PEKARNICA, jeigu važiuojate į Kroatiją. Atsimenu, kad buvom labai nustebusios prieš dvejus metus, kai dėstytojas kroatas pasakė: jūs Lietuvoje neturit kepyklėlių. Kaip tai neturim? Turim! Prie Menų gimnazijos, senamiestyje net kelias… Vėliau nuvažiavom ir supratom, kad iš tiesų neturim. Čia bandelinę rasite kiekvienoj gatvėj mažiausiai vieną ir visos jos puikiausiai gyvena, nes kroatai rytais skubėdami į darbus nesigamina sau pusryčių, o bėga tiesiog užsuka į artimiausią pekarnicą. Jose tikrai pigiai nusipirksit įvairiausių skaniausių bandelių. Pavyzdžiui, mes su Ugne kiekvieną rytą po pirmos paskaitos bėgam į artimiausią pekarnicą ir pusryčiams nusiperkam kroasan sa čokoladom už 5 kunas ir užsikemšam iki pat paskaitų pabaigos.

Po paskaitų dažniausiai einam pietauti į valgyklą. Kroatai studentai turi maitinimosi korteles, su kuriomis gauna net neįsivaizduoju kokią, bet minimum 50% nuolaidą. Mes tokios nuolaidos negaunam, bet kai ėjom ten valgyti pirmą kartą, sumokėjau 16 kunų už vištos ketvirtį su garnyru, salotas ir sriubą. Taigi, labai pigiai, sočiai ir sveikai pavalgiau. Sistema ten yra tokia: pasiimi maistą, eini pas tetutę, ji paklausia ar turi kortelę ir viską suskaičiuoja. Pasiimi čekiuką, pavalgai, nuneši indus ir išeidamas atiduodi čekį ir pinigėlius kitai tetutei. Taigi, ta tetutė prie išėjimo kaupia visus čekius, tame tarpe ir studentų su kortelėmis, kuriuose nurodytos juokingos kainos: 5-10 kunų. Dabar kai einame ten pavalgyti, tetutė, kuri skaičiuoja, už kiek mes valgom, sužinojusi, kad neturim kortelės, ištraukia iš po kasos aparato studento su kortele čekiuką ir duoda mums vietoj tikrojo :) Taigi, maitinamės tikrai juokingai mažomis kainomis ir labai tuo džiaugiamės. Juolab kad ir maistas ten tikrai skanus ir jo daug.

Kartais užuot ėjusios į valgyklą nueinam į pekarnicą ir nusiperkam picą už 8 kunas. Nepaprasto skanumo ir sotumo :)

Pinigai ir neįgalieji Zagrebe

Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų apie nepažįstamą šalį būna: o kaip kainos? Kroatijos valiuta – kuna. Vienas litas – dvi kunos, tad kainos kartais atrodo įspūdingai žvelgiant lietuvio akimis. Žinoma, ne taip, kaip pvz. Čekijoj, bet vis tiek įspūdinga, kai matai vitrinose batelius, o prie jų kainą 699. Džiugiausia yra tai, kad gali lengvai viską suskaičiuoti mintyse litais, nors kartais, o gal dažniausiai, tai daryti yra labai skaudu, ypač jei esi studentas. Pavyzdžiui, vienkartinis tramvajaus bilietas kainuoja 8 kunas. Taigi, jeigu norite nuvažiuoti į miesto centrą ir atgal, tenka sumokėti 8Lt. Dieninis bilietas kainuoja 25 kunas. Vėliau gavome studentiškus mėnesinius bilietus. Už juos turėjome sumokėti 115 kunų. Užtat pakalbėjusi su vienu labai maloniu kroatu sužinojau, kad mokiniai, pensininkai ir neįgalieji iš viso neturi mokėtu už tramvajų. Tereikia tik parodyti pažymėjimą.

Jei norisi kavinėj išgerti kavos ar alaus, prieš prisėdant prie staliuko patartina pasižiūrėti į meniu. Ne miesto centre kainos dažniausiai būna 11-13 kunų už 0,5l alaus. Tuo tarpu centre sumokėsite arba 12-14 kunų už 0,5 alaus, arba 15 kunų už 0,2 alaus. Kava ten kur gyvenu kainuoja labai padoriai – 7-9 kunas. Centre kavos negėriau, nes dažniausiai ten atsiduriu tik vakare su kolegomis iš mokyklos :) Kai miršti iš karščio ir norėtųsi suvalgyti ledų… Čia prasideda blogiausioji dalis. Porcija kainuoja nuo 4 iki 12 ir daugiau kunų. Maistas taip pat (kartais labai) brangus. Toks brangus, kad net neatsimenu kainų, nes nuėjom į parduotuvę ir supratom, kad nesigaminsim nieko. Apie tai, kaip maitinamės, parašysiu vėliau.

Kitas dalykas, apie kurį noriu papasakoti, yra neįgalieji. Jų čia, Zagrebe, neįtikėtinai daug. Jeigu Vilniuje pamatyti neįgalųjį yra tikrai retas dalykas, tai čia kur bevažiuotum, vis gali pamatyti žmogų vežimėlyje, su ramentais, aklajį ar… net nežinau, kaip išsireikšti… tokį, kurio kūnas deformuotas. Ugnė sakė, kad jai taip nebuvo, kad matė neįgaliųjų tik mūsų kieme, bet aš juos matau visur, kur tik einu. Nežinau, ar tai tiesa, bet man vis atrodo, kad tai dar vienas karo palikimas. Mačiau vyrų amputuotomis ar paralyžiuotomis galūnėmis ir daug paauglių, tarsi strese, liūdesy, baimėje gyvenusių karo meto nėščiųjų vaisių. Bet, kaip jau minėjau, taip atrodo man, o kokia yra tiesa… Neisiu juk prie žmogaus su negalia ir neklausiu: „Kas tau nutiko?“

Užsiminiau, kad matome neįgaliuosius savo kieme. Mes gyvenam bendrabutyne iš septynių pastatų. Vienas iš tų pastatų yra pritaikytas neįgaliesiems. Buvau sužavėta. Visas kiemas knibžtėte knibžda aklų, vežimuotų, raišų ir kitokias negalias turinčių žmonių. Kas nuostabiausia, tai yra patys populiariausi žmonės visame kieme. Jeigu visiškai sveikas studentas eidamas per kiemą pasisveikina su vienu kitu draugu ar pažįstamų, tai mačiau ne vieną neįgalų studentą, kuris negali ramiai kirsti kiemo, nes iš visų pusių su juo sveikinasi, prieina pabendrauti draugai, jie tampa vakarnių pasisėdėjimų kieme sielomis.

Pačiai teko pabendrauti su dviem nuostabiais žmonėmis. Moteris kalba bent penkiomis kalbomis, puikiai išmano lotynų, studijuoja istoriją ir tai ne pirmas jos aukštasis. Vyrukas šiuo metu rašo neatsimenu jau kokį darbą, kad gautų daktaro laipsnį. Buvo labai smagu su jais pabendrauti, mes buvom keliese iš kroatų kalbos mokyklos, tad jie pabuvo mūsų neoficialiais mokytojais. Baisiausia buvo pokalbio pradžioje pajausti, kad jaučiuosi nejaukiai, nes niekada iš tiesų neturėjau progos pabendrauti su negalią turinčiu žmogumi, bet po keleto minučių jaučiausi puikiai, plepėdama su tais iš tiesų laimingais žmonėmis.

Iš savo labai asmeninės patirties nusprendžiau, kad mums, lietuviams, iki kroatų čia dar augti, augti ir dar kartą augti.

Kroatija

Svildama iš karščio ir ilgėdamasi Lietuvos Kroatijos sostinėje Zagrebe gal naiviai, gal nenaiviai pagalvojau, kad galbūt mano mieliems draugams bus įdomu sužinoti, kaip man čia sekasi, bei per atstumą susipažinti su poilsiautojų magnetu ne iš turistinių lankstinukų pusės.

Tiems, kas dar nežino kokie vėjai mane čia atpūtė, trumpas intro. Kadangi Vilniaus universitete mes su grupiokėmis mokomės kroatų kalbos, o Kroatijos universitetai apie tai žino ir labai tuo džiaugiasi, tai vis gaunam pakvietimų atvykti mokytis į Kroatiją. Keturios merginos iš mūsų grupės buvo išvykusios mokytis visam semestrui, dvi mokėsi dviejų savaičių trukmės mokykloje Dubrovnike, kuris įtrauktas į gražiausių Europos miestų dešimtuką. Taip pat yra ir vasarinė kroatų kalbos mokykla Croaticum, į kurią suvažiuoja labai įvairaus plauko žmonės, daugiausia turintys giminių Kroatijoje ar šiaip suinteresuoti išmokti kalbą. Čia pernai metais taip pat buvo pakviestos dvi mano grupiokės, o dabar tokia galimybe džiaugiuosi ir aš su grupioke Ugne.

Veiksmas trunka nuo birželio 28d. iki liepos 25d. (jei nieko nesupainiojau). Mokyklos programa skirstoma į dvi dalis: akademinę ir kultūrinę, taigi ne tik mokysimės kalbos, bet ir būsime supažindinti su šalies istorija, kultūriniu ir ypač įvairiu muzikiniu gyvenimu, gražiomis Kroatijos vietomis. Skamba fantastiškai, ypač, kai jautiesi nesąs paprastas mirtingasis, nes ne tik kad neturi už tai nieko mokėti, bet dar ir gauni stipendiją. Dauguma kitų turi mokėti 720€ už akademinę dalį ir 250€ už kultūrinę programą. Tuo tarpu mes, kaip ir visi, turėjom tik apsimokėti savo kelionę ir bandom pačios prasimaitinti.

Dabar jau esu čia šešta diena ir pradedu siaubingai ilgėtis namų. Juolab kad ir visoks veiksmas prasidėjo tik vakar vakare, tai su Ugne bimbinėjom aplinkui bendrabutį. Į miesto centrą važinėt kiekvieną dieną sau neleidom, nes tramvajai be proto brangūs, tad stogai (manasis ypač) ėmė ir pakrypo. Pakrypo taip, kad sugalvojau užvesti blogą :))

Kaip jau ir minėjau, atkeliavau čia ne viena. Mano bendražygė – grupiokė Ugnė. Visada maniau, kad esu vaikščiojanti nelaimė, bet supratau, jog sutikau kažką panašaus į save. Tris dienas iki kelionės negalėjau su ja susisiekti – telefonas buvo išjungtas arba už ryšio zonos ribų. Išskristi turėjom 24d. 6h ryte, ji turėjo pas mane nakvoti, o 23d. pavakary vis dar nebuvo jokių žinių. Vaizduotėje jau spėjau iškasti keletą kapo duobių, prisigalvoti visokių baisybių, ėmiau skambinėti grupiokėms, buvusiai sugyventinei barake, bendrom jėgom net buvo surasti internete jos mamos numeriai. Jau kaip tik kėsinausi didžiai sujaudinti Ugnės gimines, bet kaip tik tuo metu grįžusi iš pajūrio ir pasikrovusi telefoną ji man pati paskambino. Per tą laiką, kol jai neprisiskambinau, Ugnė sugebėjo užblokuoti abi savo SIM korteles, o važiuojant pas mane, jai dar ir pavogė telefoną.

Skrydis. Skridom su persėdimu. OI MAI GAD. Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su oro uostais ir lėktuvais šiame gyvenime. Galima būtų pridurti dar ir tai, kad bijau aukščio. Manyčiau, kad jeigu netyčia egzistuoja ankstesni gyvenimai, tai nebuvau nei paukštis, nei kurmis, nei žuvis – niekas, kas gyvena ne žemėje, o virš jos, po ja ar po vandeniu.

Vilnius-Praha. Lėktuvas didelis ir stabilus, bet sėdėjau vietoje, iš kurios pro langą mačiau lėktuvo sparną. Pakilimo metu galvojau, kad kėdė mane įsiurbs, o sparnas nulūš. Kilimo metu gailesčio ir siaubo kupinomis akimis stebėjau tolstančią žemę ir besipriešinantį vėjui drebantį sparną, savo širdies stuksenimą („išleeeeeiskit!”) girdėjau geriau, nei lėktuvo ūžimą. Lėktuvui skrodžiant žydrąsias danges padanges pasidarė ramiau. Spoksojau į pūkinį debesų kilimą, vėliau jį pakeitė kažkas panašaus į ledų sangrūdas jūroje, o žemė buvo kažkur toli apačioj. Vis sugrįždavau žvilgsniu prie sparno ir baladojosi įkyri mintis, kad jeigu tas sparnas drebu-drebu ir nukris, tai pūkiniai patalai nesulaikys ir žemė priartės kur kas greičiau, nei atrodytų. Bet štai netikėtai stiuardesė kyštelėjo panosėn cheminio valgio, prisiputau ir smigau po bemiegės nakties. Nusileidimą atsimenu tik tiek, kad išsigandus pašokau iš miegų nuo nepažystamo pojūčio.

Praha. Ak, kokie svetingi tie oro uosto geležiniai suoliukai! Pasikišau po galva kuprinę su kompu, apsivyniojau rankenas aplink ranką ir smigau, kol prie pat ausies nesuklykė žadintuvo gaidžiai. Pabudus kelią nuo vieno terminalo iki kito nurodė labai malonūs oro uosto darbuotojai.

Praha-Zagrebas. O čia buvo didysis smagumas, baimės perkreiptas buvo ir daug skraidžiusios Ugnės veidas. Lėktuvas buvo gal 80-ties vietų. Mažytis mažytis ir lengvas kaip plunksna. Kylant visas drebėjo taip, kad užsimerkusios meldėmės, kad nesubyrėtų, pakilus bumbsėjo kiekvienoj oro duobutėj, o leidomės… Sukom ratą aplink Zagrebą pasvirę kokiais 70˚ į kairį šoną. Visi epitetai susiję su skrandyje/žarnose/pūslėje susitelkusių skystų/kietų/dujinių medžiagų šalinimu iš baimės čia būtų tikę tiek man, tiek Ugnei. Vėl sėdėjau prie sparno.

Reziumė. Kaip ten bebūtų, lėktuvu skristi man patiko.

Karštis. Anksčiau visada sakydavau: šimtąkart geriau, kai karšta, negu kai šalta. Atsiimu šiuos savo žodžius! Kodėl? Pateiksiu keletą pavyzdžių:

1. karščiausiu dienos metu (35˚C pavėsyje) darosi LABAI silpna. Galvojau, kad pargriūsiu tramvajuje: galva sukosi, kojos linko ir t.t. Karščiausias dienos metas trunka apie penkias valandas.

2. kojos taip ištinusios, kad vos įsispraudžiu į basutes. Jaučiu, kad iki grįžimo visi batukai išsitampys ir taps dydžiu didesni.

3. naudojimosi tualetu ypatumai: su šiuo gudriu mechanizmu beveik netenka susitikti, kadangi visas skysčių perteklius organizmą palieka prakaito pavidalu. Tualete tik su skysčių likučiais pašalinamos kenksmingos medžiagos.

4. tęsiant apie prakaitą: pirtyje tenka ilgiau laukti kapsinčių pirmųjų lašų.

5. dezodorantas? Na, nebent morališkai geriau jautiesi – padarei, ką galėjai.

Pirmam kartui tiek susikaupusių įspūdžių :)